KLAIPĖDOJE

Pirmoji Lietuvoje automobilį išvydo Klaipėda: 1900 metų birželio mėnesį pašto tarnautojas D. Netbaumas už 4050 markių Vokietijoje Acheno mieste iš Cudel gamyklos nusipirko ir į savo provinėlalų miestą parsisiųsdino automobilį, kuris turėjo atvirą be šoninių durelių fajetoną primenantį kėbulą, o ant dviem eilėmis įtaisytų sėdynių galėjo susėsti penki žmonės. 3,5 arklio jėgos vieno cilindro variklis buvo sumontuotas po užpakaline sėdyne. Automobilis turėjo dvi pavaras važiuoti pirmyn ir vieną atbulinę, galėdavo pasiekti 40 kilometrų per valandą greitį.

Klaipėda ir automobilių supirkėjai

Va automobilių supirkėjai iš Klaipėdos būtų buvę tais laikais, jie ne ką mažiau uždirbtų nei dabr. Nors vargu ar kas tais laikais Klaipėdoje kažkas pardavinėdavo automobilius, kurie jau būdavo pasenę ar nevažiuojantys. Netbaumo automobilį klaipėdiečiai praminė „gatvės pabaisa“, nes jo labai baidėsi arkliai. Kurį laiką šis automobilis buvo vienintelis mieste ir visame Klaipėdos krašte. 1903-1904 metais Klaipėdos įgula įsigijo dar du automobilius.

Vairuotojo teisių tuo metu nereikėjo. Jos buvo, įsteigtos tik 1906 metais, ir 1907 metų balandžio 30 d. D. Netbaumas pirmasis Klaipėdoje laikė vairuotojo egzaminus. Jį egzaminavo uosto tarnautojas, pats niekada nevairavęs automobilio, todėl pasitenkino patikrinęs D. Netbaumo sugebėjimą išardyti ir vėl sustatyti variklį bei pavažiuoti automobiliu į priekį ir atgal.

Netbaumas savo automobiliu važinėjo apie septynerius metus. 1908 metais jį pardavė su nuostoliu (už 700 markių), nes automobilių gamyba sparčiai tobulėjo, o automobiliai greit „seno“ ir, suprantama, pigo.

Naujasis savininkas automobiliu naudojosi tik apie pusantro mėnesio ir labai greit juo atsikratė pardavęs Tilžės pirkliui už… 100 markių. Tačiau tilžiškis pirklys sugebėjo padaryti iš to šiokį tokį biznį automobilį išardė, o variklį už 350 markių pardavė pieninei. Toks pirmojo Lietuvą atkeliavusio automobilio likimas.

Seniausiais laikais pagrindinė transporto priemonė Vilniuje

Seniausiais laikais pagrindinė transporto priemonė Vilniuje; suprantama, buvo vežimai, o gatvės siauros, vingiuotos, su paprastu mediniu grindiniu: ant žemės pamestos sijos buvo skersai užklotos lentomis. Kiemuose tarp pastatų ir gatvėse pėstiesiems buvo patiestos tašytos lentos.

Tryliktojo amžiaus antrojoje pusėje susiformuoja gatvių ir kelių tinklas, pradedamas kloti tvirtesnis grindinys. XIV a. pabaigoje XV a. pradžioje gatvės grindžiamos lauko akmenimis, kuriuos suveždavo į turgų atvykstantys valstiečiai. Svarbiausioji gatvė buvo Didžioji, jungianti Rotušės aikštę su pilimi. Kad ratai ir arklių kanopos keltų mažiau triukšmo, ant grindinio kartais būdavo paskleidžiama šiaudų.

XIX a. pradžioje prekes vilniečiai vežiojo tvirtais dvikinkiais vežimais (brikais), o įvairius kitus, nė tokius vertingus krovinius, — paprastais vienkinkiais valstietiškais vežimais. Žiemą kroviniai buvo, gabenami rogėmis.

1821 metais Vilnius susisiekimo reikalams laikė 1354 arklius, turėjo daug visokių vežimų: 374 brikiai, 310 valstietiškų krovininių vežinių, 442 karietas bei ekipažus. Tačiau apskritai miesto eismas nebuvo labai intensyvus, nes naudotis vežikų paslaugomis buvo ne visiems miestiečiams pasiekiama prabanga.

1858 metais Vilniaus apylinkėse prasidėjo geležinkelio statybos darbai, o po dviejų metų į miestą atpūškavo pirmasis traukinys. Atsiradus geležinkeliui, sparčiau kilo, miesto ekonomika, gausėjo transporto, pagyvėjo eismas.